Žodis “polderis” maždaug prieš tūkstantį metų atsirado Olandijoje, kai buvo pradėti dirbti žemi, Šiaurės jūros potvynių metu periodiškai užliejami pajūrio plotai. Dabar polderiu vadinama žema teritorija, nuo nuolatinio ar periodinio užliejimo apsaugota pylimais, nusausinta ir sukultūrinta. Vandens perteklius iš tokios teritorijos ištekėti savitaka dažniausiai negali, todėl jį reikia pašalinti mechaniniu būdu. Polderinę sausinimo sistemą sudaro melioracinių įrenginių kompleksas: apsauginiai pylimai, detalus sausinimo tinklas, nuvedamieji grioviai, gaudomieji ir apsauginiai grioviai, magistralinis kanalas ir vandens stotys bei automatinės pralaidos – šliuzai.

Polderiai pagal jų apsaugojimo nuo užliejimų garantiją skiriami du tipus: žiemos, arba neužliejamus visus metus, ir vasaros – neužliejamus tik vegetacijos periodo potvynių. Lietuvoje polderiai pradėti įrenginėti pirmaisiais praėjusio  šimtmečio metais Nemuno deltoje, Nemuno žemaslėnyje.

Polderių įrengimas paspartėjo tik po didelio 1925 m. pavasario potvynio, kai buvo užlietas net Šilutės miestas. Iki 1930 m. prasidėjusios pasaulinės ekonomikos krizės Nemuno deltos regione buvo įrengti 8 polderiai ir pastatytos 8 siurblinės. Nuo 6 dešimtmečio pabaigos polderių ir siurblinių buvo rengiama vis daugiau. Tai lėmė 1959 m. pradėta kurti žolės miltų gamybos bazė Lietuvoje, – Nemuno žemaslėnio užliejamose pievose. Dėl to per 10 – 12 metų buvo rekonstruotos ir pastatytos 25 siurblinės ir įrengta 20 polderių.

Per pirmąjį nepriklausomybės dešimtmetį Šilutės rajono polderiuose (įskaitant ir Pagėgių savivaldybės teritoriją) buvo 40 sausinimo siurblinių, iš jų 32 veikiančios (20 vasaros ir 12 žiemos polderiuose).

 2017 metų duomenimis Šilutės rajone yra 38 siurblinės, iš jų vasaros polderiuose – 22, o žiemos – 16.

Vanduo Klaidų Neatleidžia | 2019 m. Dokumentinis filmas apie polderinę sausinimo sistemą

https://www.youtube.com/watch?v=8hSsFAW2UBk&t=3s